Kas Apie Ką

Sveiki,

Ar nors kartą susimąstėt kur link eina Facebook ? T.y. kas jo laukia ateityje, kiek jis išsilaikys, į ką pataps, kiek dar žmonių prisijungs prie šio “žvėries”. Manau, tai primena įrankį, kuris gerose rankose padaro gerus darbus, o blogose blogus. Ir tai tikrai nėra paistalai; pamąstykime kas dabar būtų jei nulūžtų visi Facebook serveriai, ar tiesiog Facebook užsidarytų, ir vartotojai negalėtų prisijungti ?

Dauguma sukurtų puslapių dabar turi paslaugą, kurios pagalba galima prisijungti prie sistemos naudojantis vadinamu Facebook ID. Nereikia nei slaptažodžio, nei vartotojo - tik būti prisijungusiam prie Facebook. O tai ryšys, kaip mūsų tapatybės kortelė, norint kur nors patekti (žinoma, ten kur naudojame šį būdą).

Vis labiau spartėjantys atradimai Facebook tinkle kelia socialinių pažeidimų, ir mes visi sutinkame (tie kurie buvo bent užsiregistravę prie Facebook sistemos ir pateikę duomenis apie save) paviešinti duomenis, kuriuos nelabai gerai viešinti (asmeninio gyvenimo nuotrupos, šeimos nariai, augintiniai ir pan.)

Žinoma, visos pateikiamos galimybės pamatyti nuotraukas, jas už’tag’inti, bendrauti su draugais, nurodyti padėtį ir pan. Tačiau, kas jei nori išsiregistruoti iš FB ? Tai galima padaryti, netgi leidžiama išsisaugoti visus duomenis apie save, visas nuotraukas, kurias įdėjote ir t.t. Tai yra labai gera funkcija (labiausiai pritariu jai).

Tačiau, pastebėjau, kuo daugiau žmonių yra “vienoje vietoje”, atsiranda tuo didesnė apatija viskam, draugai paklausia kaip sekasi, pasiteirauja ar viskas ok ir tiek. Toks bendravimas, kai kuriems pakankamas, tačiau tai kyla į socialinę bėdą, kai žmonės nebegalės pažvelgti vieni kitiems į akis (čia spekuliacijos :)).

Taigi, pagalvokite, ar norite toliau draugauti su daug daug žmonių, iš kurių vos vienas kitas yra geras draugas (susitinkate dažnai), didelis kiekis - pažįstamų (karts nuo karto pamatote, o gal ir susitinkate), ir likę kuriuos matėte/nematėte vieną kartą gyvenime. Ar visiems paviešinama informacija yra geras dalykas (telefono numeris, gyvenamasis adresas, emailas ir pan.). Ar sugebėsite gyventi be informacijos prieinamumo, be Facebook ?

P.S. Facebook’as turi dar dvi naujas relationship tipus (domestic partnership ir civil union), tai pasiekiama ne visoms šalims ;)

Kaip, manote, ar esate pasiekę tokią būsena kai sau galvoje pasakėte : “o dabar man pizdec” ir visai ne dėl kažkokio menknieko, o pvz, kad neteksite laisvės ? O ir iš tikrųjų tokie žodžiai gali reikšti daug ką. Norėjau paklaust Jūsų, ar tokios situacijos padeda pasikeisti vidumi ? Ar jos moka pakeisti žmogų ? Labai dažnai girdžiu, kad žmogaus pakeisti neįmanoma, kiti taria kitaip ir sako, kad pa(si)keisti galima. Mano nuomonė, kad žmonės yra linkę pasikeisti vidumi, bet tam reikia geros priežasties. Ir ta priežastis tikrai ne kažkokia nuomonė, kad tau laikas pasikeisti - NE. Tai tikrai neprivers tavęs susimąstyti taip, kad galėtum pa(si)keisti. Pasikeitimas turi būti išbandymas, kuris lyg cunamis nusineša viską kas buvo, ir palieka tik tai kas buvo tvirčiausia.

P.S. Pastaruoju metu, pastebiu labai daug žmonių cituojančius didžių išminčių mintis, ir man tai sukelia juoką, nes jie nesupranta tos minties gilumo ir tyrumo. Todėl juokiuosi ir pats iš savęs.

Po labai ilgos pertraukos nusprendžiau pasidalinti su jumis ,  savo padarytomis nuotraukomis. Vėliau gal dar įmesiu :) Priklausys ar BLOG'eriams patiko mano darbas. Komentuokit, kritikuokit.

P.S. Kad ir kiek geras daiktas bebūtų, aš galiu surasti trūkumą.

Mūsų linksmybių (šiais metais) dienos jau
eina į pabaigą, antradienį finišas – Roko Opera. Žinoma, iš šio renginio, tikiuosi
pasisemti energijos visai likusiai rudens sesijos maratonui.

– Nors dalyvavau
tik futbolo varžybose, bet jos man labiausiai ir patiko, prizai iš remėjų
(gaila tik pirmom 2 vietom) ir aplodismentai. Mano komanda užėmė trečią vietą,
pralaimėjusi tik vienas varžybas nugalėtojams. Bet mūsų komanda gavo abu
galimus apdovanojimus - geriausio vartininko ir geriausio puolėjo (aš gavau
geriausio vartininko apdovanojimą, nors, manau, buvo ir geriau stovėjusių
vartininkų).

– Anksčiau,
ketvirtadienį, vyko Quake II turnyras, jame geriausiai pasirodė [R] – Reverse
komanda, net nesitikėjau, kad taip susižaidusi komanda egzistuoja. Buvo labai
įdomu stebėti visas rungtynes, nuo pradžios ligi pabaigos. Beje, Žygio komanda
užėmė 3 vietą, nors iš tikrųjų jo komanda turėjo užimti garbingą 2 vietą.

– O, dabar, su nekantrumu, laukiu Roko Operos. Žygi, pavaryk!

P.S. Kad ir kaip skaudėtų, sukąsk dantis, ir tęsėk tai, ką prižadėjai.

Pro langą mes matome
vaizdinius, kuriuos suvokiame kiekvienas savaip, žinoma, galima ginčytis, kad
visi suprantame tuos reiškinius tik vienu, nenuginčijamu aspektu – fizikiniu,
bet taip nėra.

– Dažnai girdime “dėl skonio nesiginčijama”, ir tai yra viena didelė tiesa.
Jei mes dabar įsivaizduotume, kad pas žmones yra lygiai toks pats “skonis” tai
nebūtų pasirinkimo : klaidingas – teisingas. Viskas būtų tik teisinga, bet tai
dar karta – tik iliuzija. Kad ir kiek tų besakytum aš esu teisus, toje dalyje
tiesos yra ir dalelė melo. Net jei ir sakai, kad 2 + 2 = 4, tu esi iš dalies
neteisus, nes matematines tiesas esame sukūrę mes - žmonės. Ir žinoma, tai gali
būti nesąmonių nesąmonė, bet tai tiesa (net dabar rašydamas aš meluoju, ir
tikrai ne iš piktos valios, bet vien tik todėl, kad tokia žmogaus prigimtis).

– Bematydami fizikinius reiškinius, sutinku, dauguma žmonių tokį
pasaulį mato vienodai. Matydami einantį žmogų, mes galime, iš jo vaikščiojimo
trajektorijos, nuspėti kur jis nueis. Taip tai tiesa, tai speliojimas. Bet ar
galime, pasakyti tiksliai kur jis traukia?

– Matydami, reiškinius, mes juos galime tyrinėti, vėliau, suprasdami kas tai,
galime nusakyti, kas bus vėleliau. Bet ar jų nematydami, negalime nusakyti, kas
bus ateity? Nejau, mums bus užtrenktos visos durys?

– Turėdami, praeities šešėlius (o tokie visada turėjo būti), mes
galime, pasakyti kai ką ir apie ateitį. Jei visatos atsirado iš labai tankaus
taško ~13 mlrd. metų atgal, tai po kažkiek laiko mes galėsime pasakyti, kad
jos, turėdamos inerciją, galės nuskristi netrukdomos labai toli, ir nusakyti
tikslią visatos radimosi koordinates. Žinoma, tai dar vienas matematikos –
fizikos – biologijos (gal dar kelių mokslų) pavyzdys, kuriame yra didelė dalis tiesos,
ir dalelė melo.

– Gal durys, mums būna ne tik užviros, bet ir atviros? Gal mums tereikia
sužinoti kada jos atviros ir pažvelgti, pro praeitį į ateitį.

P.S.
Nieko nėra stabilaus, kad ir kiek tai būtų stabilu, atsiranda fliuktuacijos.

Kalbėsiu kaip
nepatyręs meilės srityje, bet analizuosiu situaciją. Ir labai norėčiau, kad
,skaitytojau, kuris esi patyręs (tikrą) meilę, pasidalintum savo mintimis.

– Darboholizmas
mūsų aplinkoje labai dažnas reiškinys. Tėvai norėdami pragyventi ir išlaikyti
vaikus, ieško keleto darbų. Taip tai tikrai geras variantas, kai neturi nė
grąšio kišenėje ir reikia suktis iš padėties. Bet kai pradedi kopti karjeros
laiptais, tas pirminis variantas, išlieka. Dirbu, kad pragyvenčiau ir
išlaikyčiau vaikus, bet klausimas, ar tu gyveni?

– Dažnas patyręs
meilę pasakytų, aš gyvenau, kai mylėjau. Bet ar tai gyvenimas? Žmogui kuriam tu
rūpi, o jis tau, tu tiesiog kaip pririštas, darai gerus darbus, juokauji su
juo, surandi ką veikti ir t.t. Tu priklausai mylimająm, o jis tau.
“Norėdamas gauti, turi duoti” – vakar perskaičiau žurnale. Ir, manau, tai yra
pati tikriausia tiesa (nors kaip rašiau praeitame straipsnyje, kiekvienoje
tiesoje yra dalelė melo, šioje tiesoje taipogi yra melo, kurią paliksiu
išsiaiškinti tau pačiam, skaitytojau). Ir duodamas, tu ne tik atiduodi save,
bet ir gauni savo atvaizdį atgal (žinoma ne tik tai), iš kurio gali pasižiūrėti į save iš šono. Na,
o kur čia gyvenimas paklausi? Ogi tame pačiame gavime, kurio nesitikėjai.

– Gyventi tai
reiškia gauti kai tu to nesitiki, ir duoti kai žmogus to nesitiki. Bet argi
darbe to nebūna? Kodėl tuomet žmonės suserga -izmais? Nes tai labai panašus jausmas
į meilę, tu gaunį grįžtamąjį ryšį tarp davimo ir gavimo.

– Ir žinoma
paskutinė dalis, kaip sujunkti kitus –izmus? Žinoma, kiek pamąsčius galima į
tai atsakyti, bet aš neaprašinėsiu, kiekvieno atvejo atskirai, leisiu tau
pačiam, skaitytojau, tai suprasti pačiam.

P.S. “Nemokėti nėra gėda, nenorėti išmokti – didžiausia gėda” – doc. E.Misevičius

Kiek pagalvojęs,
pastebėjau, kad tie keletas procentų bedarbių, yra rimti skaičiai išreiškus ne
procentais. Ir manau kiekvienas mūsų praeiname pro žmogų, kuris prašo išmaldos
(nekalbu apie gatvės muzikantus/atlikėjus) vieni, duodami pinigų, kiti
praeidami pro šalį palydi kreivu žvilgsniu. Aš atvirai prisipažinsiu, esu iš
antrosios grupės. Nesijuokiu iš negalios ar, kad žmogus benamis, neturi darbo,
ne, man tai nebūdinga.

– Prieš kelerius
metus aš tokiem žmonėm duodavau pinigų, ir jie man nuoširdžiai padėkodavo, ar
sukalbėdavo maldelę už mane. Visa tai nėra blogai – paaukoti turi, ne visiems
ta laimė duota. Bet kai pamatai, ką tas žmogus daro paėmęs tuos grašius į
purviną delna… Tiesiog, iš visų mano iliuzijų rėmų prasibrauna. Atsikelia,
nueina iki parduotuvės/kiosko ir nusiperka “Žebenkšties”, “Upokšnio”, ar dar
velniai žino kokios sudėties gėrimą.

– Aš nieko
prieš, kad jie perką gėrimus kurie paveikia psichiką, ir jiems pasidaro
linksmiau, pamiršta problemas, bet tai laikina, tai trunka vos keletą
(kelioliką) valandų. Bet esu prieš tai, kad jie nemato kitokio gyvenimo kaip
psichikos paveikimas ją veikiančiomis medžiagomis.

– Paskutiniu
metu labai paplito posakis (bent jau aš jį labai dažnai girdžiu) : “Atsispirti
nuo dugno nėra sunku”, tiesa, bet jei nuo to dugno nenori atitrukt? Taip
užsimiršti gal yra gerai, bet gyventi užsimiršime yra labai pavojingas
gyvenimas.

– Ar būdamas
beviltiškoje situacijoje tu irgi imsiesi alkoholizmo? Žinoma, nors kiek save
gerbiantis žmogus perskaitęs šį klauiymą atsakys : “Žinoma NE, aš žinau, kad
alkoholiku netapsiu”.

– Bet ar tai
nesugrąžina atmintin tokios frazės : “Niekada nesakyk - niekada”? Ši frazė man
parodo, kiek žmogui rūpi žodis niekada. Ir mes tokį žodį naudojame draudimams,
kaip antai : nerūkysiu, negersiu ir dar daug žodžių su priešdėliu ne.
Skaitytojau, ar nemanai, kad tu neprisimeni priešdėlio? Ir esi linkęs pasakyti:
rūkysiu, gersiu …

– Manau, kad
tokie pasakymai mūsų psichiką veikia žalingiau, nei reklama. Tad, nors vieną
sakydamas, darai ką kitą, prisimink, kad tai saviįtaiga ir tai su savimi
pasidarei tik tu pats.

– Kur čia
susiriša ši frazė su benamiais (kurie eina pirkti anksčiau paminėtų skysčių)?
Ogi paprastai: paprasta mintis, kad jiems reikia geresnio gyvenimo, tiesiog
negali lygintis su fraze išgerti.

– O ar tu –
skaitytojau - gali peržengti savo kokį nors draudimą? Jei negali, tai spaudžiu
tau dešinę, bet kai peržengsi, prisimink, tą frazę, ir nebandyk kas sekundę
įtikinti savęs kad tu to niekada nedarysi.

P.S. Ar gali
pamatyti istoriją, bet kartu ir ateitį ?

Pagalvojau, kad minčių kratinys, iš vieno smegenų pusrutulio tai iš tikrųjų kartais nervina, ir norėtųsi tam tikros srities aptarimo. Tad norėčiau paklausti (užtenka bent vieno žmogaus). Kokios temos jūs norėtumėte?
1) Būties apmąstymai
2) Kasdieniai įvykiai - kitaip.
3) Technologinis amžius.

Žinoma, galima pasiūlyti ir savo temą, visdėlto gali pasirodyti ji man įdomi.

P.S. iš BLOGin 2008 man patiko tik 5 pranešėjai (iš kurių 2 pranešėjai kalbėjo po 5 min), tiksliau iš kurių sužinojau kažkiek naudingesnės informacijos, nei reklamos įtaigą.

Šią naktį kažkaip
užkliuvau už tokios “dokumentinės” juostos pavadinimu “The ART of KISSING”
(angl. Menas bučiuotis arba bučinių menas, kaip pavadinsi taip nepagadinsi).
Taigi, iš pradžių pamaniau : “Argi aš Geek’as Nevykėlis, kad žiūrėčiau tokią
“dokumentiką” ?”. Ir iš karto sukilo kita, “bet ar aš moku bučiuotis?”. Žinoma,
nenorom atsisiunčiau pirmąją dalį, ir žiūrėdamas tarsi galvojau, kad visa tai
jau mokam tik gimę - daryti tik tai kas malonu.

– Po keliolikos
minučių, aš įsisavinau keletą faktų kurių lig šiolei nežinojau (taip, man
gėda). Šiek tiek nepatogiai besijuntąs, pradėjau, kad ir kaip keistai skambėtų,
pasitikėti savimi.

– Žinoma, kad ir kokia dokumentika lieka tik dokumentika, kol to
neatsitinka realiai. Ir mano klausymas lieka, o AR TU MOKI BUČIUOTIS ?

“Esu paprastas žmogus, niekuo neišsiskiriantis
iš 80% pasaulio žmonijos” – pagalvojau sau prieš porą mėnesių. Ši mintis mane
labai dažnai aplanko. Bet tik neseniai galėjau kažkiek labiau apibrėžti minties
rėmus.

–Aš kartu noriu būti panašus į visus, bet
kartu ir skirtis. Ar taip įmanoma ? Manau, kad ir atsakymas lygiai toks pats :
ir taip, ir ne.

–Jeigu draugui duosite savo augintinį, ir
paprašysite, kad jį arba pamaitintų, arba ne, kaip manote, ką jis padarys?
Pamaitins ar ne? Kol augintinio nematote, jus į šį klausymą atsakyti
negalite… Bet kol to nežinai tu darai prielaidą, vienu atveju, kad pamaitino,
kitu kad nepamaitino. Ir matome, kad situacija yra tokia: jis ją ir pamaitino,
ir nepamaitino vienu metu.

–Taip tai sapalionės, bet tai tik mintis mano
galvoje, o kuri bus teisinga spręsti man. Bet šiuo atveju argi tai mano galioje
priversti (būtent šiuo momentu, nežinant praeities) kitą žmogų nuspręsti, ką
daryti?

–Mano mintis, kad ir kokia absurdiška
pasirodytų, yra tokia: Mums gyvenimas jau yra nulemtas iš anksto, bet jį
koreguoti galime kada panorėsime…

P.S. Pinigų pasaulis, kyla aukštyn, tuo tarpu etikos pasaulis krenta
žemyn.